Sunku....sunku kažką jausti savo mažytėje ir dar be gilių randų širdutėje. Sunku nežinoti, kas tai per jausmas....
Žinau, tau dar sunkiau pakelti mano tylą arba į klausimą Ką jauti? išgirsti Atleisk, nežinau.. Ir galbūt tada tau atrodo, jog nerūpi man...Ir būnu su tavimi, galbūt dėl kažkokių kvailų užgaidų ir dėl tau nesuprantamų priežasčių. Bet vis dėlto Tu klysti, nes kiekvieną dieną man darosi vis baisiau!
O jeigu tai meilė? O aš taip ir nepasakysiu Tau stebuklingo žodžio Myliu. Aš nežinau, kas manęs laukia rytoj
Gyvenimas toks
o jeigu vieną rytą šypsantis saulei aš nebeprabusiu
.?Tu taip ir nežinosi, jog tave giliai širdutėje mylejau
sakau mylėjau, nes manęs jau nebebūtų..daugiau nepabusčiau kartu su saulės spinduliukais..Ir tada Tu niekad nusužinotum, jog buvai ir esi man brangesnis už kalną brangenybių
Jei dėl kažkokių priežasčių mūsų keliai išsiskirtų, tai būtų tolygu mirčiai
žinai kodėl?.. nes nueičiau savo keliu nepasakius, ką slepiau ir galbūt slepiu širdyje. Išejtum ir Tu
net neatsigręždamas atgal
ir galbūt net neprisimintum, kad buvau Aš, kad buvom kartu. O aš
o aš ilgą laiką gyvenčiau su pykčiu pati ant savęs, nes nesugebėjau pasakyti to, ka privalėjau
!
Bet realybė tokia, kad esam kartu, o aš nežinau , kuo vardu tas kutenantis jausmas širdyje, kuris man iš tiesų patinka, tačiau baugina..Patinka ir tūkstantį kartų greitesnį mano širdies dūžiai pamačius Tave
patinka buti Tavo glėbyje ir jaustis saugiausiai pasaulyje.. patinka tirpti nuo Tavo apkabinimų ir bučinių, kurie padeda pamiršti viską pasaulyje ir tai, kur esu. Matau tik tave. Jaučiu tavo venomis cirkuliuojantį kraują ir girdžiu tylą
Kartais taip norisi pasakyti Myliu tave! Tačiau baimė užstrigdo žodžius gerklėje..Baisu, nes viskas taip greitai dūžta į smulkias daleles, ir tuomet lieka tik įskaudinti veidai ir sudaužytos širdys. Nedrąsu ir baisu
bet vieną dieną
. Tu tai išgirsi