Sveiki, esu Angeles. Vardas tarsi Angelo tačiau aš toli gražu nepanaši į angelą. Esu tamsiaplaukė, rudaakė. Man 18-ka. Gyvenu su tėčiu, jam aš brangiausias žmogus. Mamos neturiu, ji žuvo autoavarijoje prieš 13-ka metų, žuvo mano akyse. Aš neverkiau, neprašiau nieko aiškinti, kas nutiko, aš buvau pakankamai didelė, kad viską suprasčiau pati. Tik nuo to laiko nustojau kalbėti, tyloje gyvenau 7-nerius metus. Kai man suėjo dvylika, skausmas truputi atslūgo, pasidarė lengviau, tuomet ir pradėjau su visais normaliai bendrauti, visi džiaugėsi, kad gryžau į gyvenimą. Tuomet ir tėtis pranešė naujieną- jis veda. Buvau labai supratinga, tad nesakiau, kad man tai nepatinka, jis turi susikurti gyvenimą išnaujo, taip ir padarė. Ir sakė, kad niekada neužmirš mano mamos, niekada ir neužmiršo, visada man apie ją kalbėdavo. Tik ta naujoji jo žmona mane veda iki šiol iš proto, žinau, kad aš jai nepatinku, ji visada prie manęs kabinėjasi, dėl nebutų dalykų, mane šmeižia, o prieš metus norėjo, mane išvežti į internatą, tėčio dėka aš ten neatsidūriau....Tačiau aš esu laabi stipri, nepamenu, kada paskutinį kartą verkiau... Atrodytų lyg esu bejausmė, taip nėra, tiesiog viską sugebu ištverti. Turiu draugų, mokslus baigsiu šiais metais. Nežinau, ka toliau darysiu... Tiesiog kabinsiuos į gyvenimą pati, kad nereikėtu buti išlaikomai tėvelio. O ir Helija (toks mano tėčio žmonos vardas) man tą dažnai kartoja. Taigi toks jau tas mano gyvenimas, reikia ištverti ir priimti kiekvieną gyvenimo mestą išškūki. Aš taip ir elgiuosi...